Seniai seniai stebuklingame sode gyveno geroji burtininkė Obelėlė. Jai buvo liūdna, trūko linksmybių, šurmulio, todėl nutarė panaudoti burtų lazdelę, kad sodas atgytų.

Palietė lazdele akmenėlių krūvelę – strykt būrelis mažų vaikelių Rieduliukų. Pastebėjo žirnį prie tvoros, palietė lazdelę, iš ankšties mažų Žirniukų – mergaičių ir berniukų – atsirado. Rodo burtininkė savo kišenėlėj paplotėlį, palietė – šauni grupelė Pagrandukų ėmė siausti pievelėje. Pakratė kitą kišenėlę – kad ėmė Pabiručiai byrėti dainas dainuodami. Obelėlė klausinėja visų: „Kodėl, kodėl, kodėl man vis kažko iki pilnos laimės trūksta?“ Aplink ją Kodėlčiukai ėmė šokinėti ir klausinėti :“mus kvietei?“ -Aišku, aišku kviečiau, tik man smalsu, labai smalsu ar jau visus burtus panaudojau? -Jei smalsu, tai mes Smalsučiai irgi pas tave atbėgom. Kilstelėjo Obelėlė savo lazdelę aukštai ir palietė saulės spindulėlį – sode ėmė krykštauti Saulutės mažyliai. Jau daug vaikų, visiems smagu, visi strakalioja, prie jų aukščiausiai strakaliodami Strakaliukai prisijungė. Burtininkei neramu pasidarė, ėmė svajoti, kad šiek tiek ramiau pasidarytų ir iš jos svajonių didžiulis būrys Svajoklių atkeliavo. „Kaip aš čia gudriai sugalvojau pasvajoti?-džiaugėsi Obelėlė. „Mes Gudručiai tau padėjom – gudriai šypsodamiesi ėmė aiškinti šie vaikai. „Jūsų tiek daug, ar nesipyksite? Mokėsite bičiuliautis? – mes, mes pamokysime, kaip gerais draugais tapti“-tarė Bičiuliai. „Na jau viskas“ – nusprendė Obelėlė. „ Ne, ne, ne, – ėmė šaukti dar vienas būrelis vaikų, – ten, kur vaikai, reikia pasakų“ , – paaiškino Pasakiukai. „Šaunuoliai, vos nepamiršau, juk pasakų visiems vaikams reikia.“ Ir taip jau beveik penkiasdešimt metų Obelėlė seka pasakas savo sode.   

(Šarūnė Rimaitė)